Jo Šventenybës popieþiaus Benedikto XVI laiðkas vyskupams
apaðtaliðkojo laiðko „motu proprio datae“
SUMMORUM PONTIFICUM
dël iki 1970 m. reformos taikytos Romos liturgijos naudojimo
paskelbimo proga

Brangûs Broliai Vyskupai!

Kupinas didelio pasitikëjimo bei vilties, á jûsø, Ganytojø, rankas áteikiu naujo apaðtaliðkojo laiðko „motu proprio datae“ dël iki 1970 m. reformos taikytos Romos liturgijos naudojimo tekstà. Dokumentas yra ilgø apmàstymø, daugybës pasitarimø ir maldos vaisius.

Naujienos ir vertinimai, skelbti neturint uþtenkamos informacijos, sukëlë nemenkà painiavà. Reakcijø á projektà, kurio turinys, tiesa sakant, nebuvo þinomas, bûta labai ávairiø – nuo dþiugaus pritarimo iki grieþto neigiamo nusistatymo.

Dokumentas daugiausiai këlë du bûgðtavimus, kuriuos ðiame laiðke ðiek tiek iðsamiau ir norëèiau aptarti.

Pirmiausia bijota, jog èia palieèiamas Vatikano II Susirinkimo autoritetas bei suabejojama vienu ið jo esminiø sprendimø – liturgijos reforma. Toks bûgðtavimas nepagrástas. Šiuo atþvilgiu pirmiausia pasakytina, kad popieþiaus Pauliaus VI paskelbtas ir vëliau popieþiaus Jono Pauliaus II dviem leidimais ið naujo iðleistas Miðiolas yra Eucharistijos liturgijos áprastinë forma – forma ordinaria. Tuo tarpu paskutinis iki Susirinkimo Missale Romanum variantas, paskelbtas 1962 m. valdant popieþiui Jonui XXIII ir naudotas Susirinkimo metu, gali bûti naudojamas kaip liturgijos ðventimo forma extraordinaria. Apie ðiuos du Romos miðiolo variantus nedera kalbëti kaip apie „du ritus“. Veikiau tai vieno ir to paties rito dvejopas naudojimas.

Dël 1962 m. Miðiolo kaip Miðiø liturgijos forma extraordinaria naudojimo, tai norëèiau atkreipti dëmesá, kad ðis Miðiolas niekada nebuvo teisiðkai atðauktas, ir todël visada ið principo juo leidþiama naudotis. Paleidþiant á apyvartà naujàjá Miðiolà, neatrodë bûtina nustatyti ypatingas ankstesnio Miðiolo taikymo normas. Veikiausiai manyta, jog kilusius individualius atvejus pavieniui bus galima iðspræsti vietoje. Taèiau netrukus pasirodë, kad nemaþai þmoniø, pirmiausia tose ðalyse, kur dël liturginio sàjûdþio daugelis gavo nemenkà liturginá ugdymà bei ankstesnës liturgijos ðventimo formos gilø, vidiná paþinimà, liko smarkiai prisiriðæ prie ðio nuo vaikystës paþástamo Romos rito. Visi þinome, kad arkivyskupo Lefebvre’o vadovaujamame sàjûdyje senojo Miðiolo laikymasis tapo iðoriniu tapatybës þenklu; taèiau dël to ávykusá atskilimà lëmë daug gilesnës prieþastys. Daug þmoniø, aiðkiai pripaþinusiø Vatikano II Susirinkimo saistomumà ir likusiø iðtikimais popieþiui bei vyskupams, vis dëlto troðko susigràþinti jiems brangià ðventosios liturgijos formà, juolab daug kur ðvenèiant naujojo Miðiolo nuostatø iðtikimai nesilaikyta, ir jis pats tiesiog laikytas leidimu ar net ápareigojimu praktikuoti „kûrybiðkumà“, daþnai sàlygodavusá vargiai pakenèiamus liturgijos iðkraipymus. Kalbu remdamasis savo patyrimu, nes pats kartu iðgyvenau ðá ávairiopø lûkesèiø bei sumaiðèiø þenklinamà etapà. Ir pats maèiau, kaip giliai savavaliðkø liturgijos iðkraipymø bûdavo áþeidþiami Baþnyèios tikëjime visiðkai ásiðaknijæ þmonës.

Todël popieþius Jonas Paulius II jautë pareigà 1988 m. liepos 2 d. „motu proprio“ Ecclesia Dei paskelbti 1962 m. Miðiolo taikymo gaires; èia nebûta smulkiø nurodymø, vyskupai tik bendrai akinti dosniai atsiliepti á tikinèiøjø, praðanèiø ðitaip taikyti Romos rità, „teisëtus troðkimus“. Tuo metu popieþius pirmiausia norëjo padëti Šv. Pijaus X brolijai atgauti visiðkà vienybæ su Petro ápëdiniu ir mëgino uþgydyti vis skausmingiau jauèiamà þaizdà. Toks susitaikymas, deja, dar netapo tikrove, taèiau ne viena bendruomenë, kupina dëkingumo, ðio „motu proprio“ galimybëmis pasinaudojo. Taèiau sunkus liko 1962 m. Miðiolo taikymo uþ ðiø grupiø ribø klausimas, nes tam trûko tiksliø teisiniø normø, juolab kad ir vyskupai tokiais atvejais neretai baimindavosi, kad nebûtø sukelta abejoniø Susirinkimo autoritetu. Iðkart po Vatikano II Susirinkimo buvo galima manyti, kad naudojimosi 1962 m. Miðiolu poreikis apsiribojàs su juo uþaugusiø vyresnio amþiaus þmoniø karta, taèiau dabar aiðkiai pasirodë, jog ðià liturgijos formà atranda, potrauká jai jauèia ir joje jiems ypaè tinkamà susitikimo su ðvenèiausiàja Eucharistija pavidalà áþvelgia jauni þmonës. Todël kilo aiðkesnës teisinës reglamentacijos poreikis, kurio 1988 m. „motu proprio“ laikotarpiu dar nebuvo galima numatyti; ðiomis normomis taip pat siekiama iðlaisvinti vyskupus ið pareigos vis ið naujo svarstyti, kaip á ávairias situacijas atsiliepti.

Antra, diskusijose dël laukiamo „motu proprio“ bûgðtauta, jog 1962 m. Miðiolo platesnio taikymo galimybë parapinëse bendruomenëse sukelsianti netvarkà ar net susiskaldymà. Ir tokia baimë man neatrodo pagrásta. Senojo Miðiolo taikymas suponuoja tam tikrà liturginio ugdymo lygá ir tam tikrà lotynø kalbos iðmanymà; nei viena, nei kita nëra daþnas reiðkinys. Jau ðios konkreèios prielaidos aiðkiai rodo, kad naujasis Miðiolas neabejotinai lieka Romos rito forma ordinaria ne tik dël teisiniø normø, bet ir dël faktinës tikinèiøjø bendruomeniø padëties.

Tiesa, jog netrûksta perdëjimø ir kai kada socialiniø aspektø, nederamai susijusiø su prie senosios lotyniðkosios liturginës tradicijos prisiriðusiø tikinèiøjø laikysena. Jûsø meilë ir pastoracinë iðmintis bus paskata bei gairë tobulëti. Apskritai abi Romos rito naudojimo formos galëtø viena kità praturtinti: á senàjá Miðiolà galëtø ir turëtø bûti átraukti nauji ðventieji ir kai kurios naujos dëkojimo giesmës. Ecclesia Dei komisija, palaikydama ryðá su ávairiomis usus antiquior ásipareigojusiomis institucijomis, iðtirs praktines galimybes. Švenèiant Miðias pagal Pauliaus VI Miðiolà bûtø galima stipriau negu iki ðiol iðryðkinti sakralumà, traukiantá daugelá þmoniø prie senosios formos. Patikimiausias laidas, kad Pauliaus VI Miðiolas vienys parapines bendruomenes ir bus jø mëgstamas, yra labai pagarbus ðventimas laikantis visø nurodymø; tai leidþia iðryðkëti ðio Miðiolo dvasiniams turtams bei teologinei gelmei.

Taip priartëjau prie pozityvios prieþasties, paskatinusios mane ðiuo „motu proprio“ papildyti 1988 m. paskelbtàjá. Kalbama apie vidiná susitaikinimà Baþnyèios gelmëje. Þvelgiant á praeitá, á amþiø tëkmëje Kristaus Kûnà draskiusius susiskaldymus, susidaro áspûdis, kad kritiniais momentais, kai tokie susiskaldymai kildavo, Baþnyèios vadovai nesiimdavo pakankamø veiksmø, kad bûtø susitaikyta ir iðlaikyta ar atgauta vienybë; susidaro áspûdis, jog dël susiskaldymø sutvirtëjimo ið dalies kaltas Baþnyèios aplaidumas. Toks þvilgsnis á praeitá ðiandien mus ápareigoja dëti visas pastangas, kad visi tikrai trokðtantys vienybës toje vienybëje iðliktø ar jà ið naujo pasiektø. Á galvà man ateina ðie Pauliaus þodþiai ið Antrojo laiðko korintieèiams: „Mûsø lûpos atvirai jums prabilo, korintieèiai, mûsø ðirdis jums erdvi tapo. Mumyse jums ne per ankðta; ankðta jûsø paèiø ðirdyse. Tad atsimokëkite tuo paèiu <...> ir praplëskite savo ðirdis!“ (2 Kor 6, 11–13). Paulius tai sako kitokiame kontekste, taèiau jo kvietimas gali ir turi bûti mums aktualus ir ðia tema. Dosniai praplëskime savo ðirdá ir leiskime áþengti ten viskam, kam erdvës teikia pats tikëjimas.

Abu Romos miðiolo leidimai vienas kitam neprieðtarauja. Liturgijos istorijoje esama augimo bei paþangos, bet ne pertrûkio. Kas buvo ðventa ankstesnëms kartoms, tas lieka ðventa bei didinga ir mums ir negali bûti staiga visiðkai uþdrausta ar net staèiai laikoma þalinga. Visiems bus naudinga sergëti Baþnyèios tikëjime bei maldoje iðaugusius turtus bei suteikti jiems tinkamà vietà. Akivaizdu, kad ir senosios taikymo formos besilaikanèioms bendruomenëms priklausantys kunigai, trokðtantys gyventi visiðka bendryste, negali ið principo atmesti ðventimo pagal naujàsias knygas. Visiðkas naujojo rito atmetimas nederëtø su jo vertës bei ðventumo pripaþinimu.

Baigdamas, brangûs Broliai, norëèiau pabrëþti, kad ðiomis naujomis normomis jûsø valdþia bei atsakomybë – nei liturgijos, nei jûsø tikinèiøjø pastoracijos atþvilgiu – niekaip nesumenkinami. Juk kiekvienas vyskupas yra liturgijos tvarkytojas savo vyskupijoje (plg. Sacrosanctum Concilium, 22: Sacrae Liturgiae moderatio ab Ecclesiae auctoritate unice pendet quae quidem est apud Apsotolicam Sedem et, ad normam iuris, apud Episcopum).

Tad nieko neatimama ið vyskupo, kurio uþduotis rûpintis, kad visa vyktø taikiai ir giedrai, valdþios. Iðkilus kokioms nors problemoms, kuriø neástengs iðspræsti klebonas, ordinaras visada, taèiau kartu visiðkai laikydamasis „motu proprio“ nustatytø naujø normø, galës ásikiðti.

Be to, kvieèiu Jus, brangûs Broliai, praëjus trejiems metams po ðio „motu proprio“ ásigaliojimo, atsiøsti Šventajam Sostui praneðimà apie savo patirtis. Jei tikrai iðkils rimtø sunkumø, bus galima ieðkoti bûdø, kaip juos paðalinti.

Brangûs Broliai, dëkingumo ir pasitikëjimo kupina dvasia ðiuos „motu proprio“ puslapius bei normas patikiu Jûsø kaip ganytojø ðirdþiai. Visada prisiminkime apaðtalo Pauliaus þodþius Efezo vyresniesiems: „Bûkite rûpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrë vyskupais, kad ganytumëte Dievo Baþnyèià, kurià jis yra ásigijæs savo krauju“ (Apd 20, 28).

Patikiu ðias normas Marijos, Baþnyèios Motinos, galingam uþtarimui ir nuoðirdþiai teikiu savo apaðtaliðkàjá palaiminimà Jums, brangûs Broliai, jûsø parapijø klebonams ir visiems kunigams, Jûsø bendradarbiams, taip pat visiems Jûsø tikintiesiems.

Duota prie ðventojo Petro, 2007 m. liepos 7 d.

BENEDICTUS PP. XVI
______________________________________________

Lietuviðkas vertimas „Baþnyèios þiniø“